Pastaruoju metu bendraujant su klientais iškyla panašūs klausimai: „Jūsų kurtą tekstą patikrinau dirbtinio intelekto detektoriumi ir jis parodė, kad tekstą sugeneravo DI. Ar tai tiesa?“ Tokios ir panašios situacijos mūsų komandą paskatino pasigilinti, kaip vis dėlto veikia dirbtinio intelekto detektoriai. Kiek jie yra tikslūs. Ar tikrai verta pasitikėti jų „nuomone“.
Pasigilinę atidžiau, supratome, kad DI atpažinimas tekste tapo savotiška, galima sakyti, pramoga ar net manija. Žmonės skaito įrašus bei straipsnius ir spėlioja, kas juos parašė – dirbtinis intelektas ar žmogus. Taigi nutinka visokių kurioziškų situacijų, pavyzdžiui, žmogus pats sąžiningai rašė tekstą, atliko analizę, lipdė žodį prie žodžio, kad atsakytų į temą, bet aplinka teigia, kad jis rašė naudodamasis DI. Ir visiškai priešingai – tekstas pilnai sugeneruotas DI, bet skaitytojas jį priima kaip kurtą žmogaus ir net giria kaip puikiai parašytą.
Prieš pradedant nagrinėti temą plačiau, prisipažinsime, kad palankiai vertiname dirbtinį intelektą ir naudojame jį savo darbe. Tiesiog mes tikime, kad protingas darbas su DI ženkliai pagreitina darbo eigą, neprarandant kokybiškų rezultatų.
Kaip veikia dirbtinio intelekto detektoriai
Prieš pradedant nagrinėti, kaip DI detektoriai atskiria „pelus nuo grūdų“, turime suprasti, kuo jie remiasi. Čia nėra absoliučiai jokios magijos, tik viso labo paprasta statistika, pagrįsta dviem parametrais. Žinant šiuos parametrus lengva suprasti, kur detektorius suklysta.
DI detektoriai „neskaito“ teksto ir jo neanalizuoja. Jų užduotis – nustatyti tikimybę, kad tekstą sugeneravo dirbtinis intelektas. Juose įdiegti algoritmai atsižvelgia tik į šiuos požymius:
- sakinių ilgį;
- žodžių pasikartojimą;
- struktūros nuspėjamumą;
- atskirų frazių dažnumą.
Kuo tekstas sklandesnis, tuo didesnė tikimybė, kad dirbtinio intelekto detektoriai jį laikys sugeneruotu DI. Tikrinant neatsižvelgiama nei į temą, nei į kontekstą, nei į kokybę. Analizuojamas tik šablonas. Tas pats tekstas gali būti skirtingai įvertintas, atsižvelgiant į konkrečias užklausas. Tačiau geriau vieną kartą tai pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti. Tad pateikiame pavyzdžių.
Pirmasis parametras: tikimybė nuspėti kitą teksto žodį
Dirbtinio intelekto detektorius sukurtas kaip miniatiūrinis neuroninis tinklas. Jis žiūri į jūsų parašytą tekstą ir klausia savęs: „Ar aš taip sugebėčiau parašyti?“ Kitaip tariant, jis matuoja, kiek nuspėjamas kiekvienas paskesnis teksto žodis. Kuo labiau seka nuspėjama, tuo didesnė tikimybė, kad tekstą rašė DI.
Kaip pavyzdį paanalizuokime frazę: „Šiandienos pasaulyje, kur konkurencija kasdien auga, svarbu nepamiršti…“ Sakinys labai abstraktus ir nieko konkretaus nepasakantis, tad lengva nuspėti jo žodžių seką. Kiekvienas paskesnis žodis yra tikėtinas. Reiškia – čia pasidarbavo DI.
O dabar kita frazė: „Mano nuomone, pasaulis be konkurencijos yra niekam tikęs. Būkite konkurencingi ir jūs…“ Kaip matote, šie sakiniai nėra nugludinti ir tobulai nušlifuoti, todėl tikrinant detektoriumi jie gali būti priskirti kaip parašyti žmogaus.
Kitaip tariant, detektorius lygina jūsų tekstą su savo supratimu apie tai, kaip rašo DI. Kuo labiau jūsų tekstas atitinka šį supratimą, tuo jame bus randamas didesnis dirbtinio intelekto procentas.
Antrasis parametras: sakinių struktūros ir ilgio įvairovė
Antrasis parametras parodo teksto ritmą. DI rašo tolygiai, maždaug vienodo ilgio ir struktūros sakiniais. Žmogus rašo netolygiai. Jo sakiniai gali būti trumpi arba ilgi, papildyti jaustukais, ištiktukais, netikėtais posūkiais ir vingiais. Sakinį gali sudaryti net ir vienas žodis.
Jei sakiniai nuobodžiai vienodi, o žodžiai juose nuspėjami, detektorius praktiškai neabejoja, kad tekstą rašė dirbtinis intelektas. Jei sakinių ritmas „trūkčiojantis“, pasitaiko „netikėtų“ žodžių, tekstas priskiriamas žmogaus kūrybai.
Kaip tai pasireiškia praktiškai?
Detektorius nesupranta teksto prasmės. Jis nevertina, ar jis prasmingas, ar beprasmis. Jis nemato, ar šį tekstą kūrėte jūs, dirbtinis intelektas, ar gal net jūsų augintinis. Jis tiesiog skaičiuoja. O tie skaičiavimai gali atvesti prie rašytojui ne itin malonių faktų:
- autoriaus, kuris rašo tolygiomis pastraipomis, lygiai plaukiančiu ritmu, nuspėjamu žodynu, tekstus detektorius žymės kaip kurtus dirbtinio intelekto. Tai taikoma techniniams rašytojams, nepatyrusiems autoriams ir tiesiog žmonėms, mėgstantiems sklandų stilių;
- detektorius galima apgauti ir DI kurtus tekstus pateikti kaip žmogaus, jeigu rašydami su DI jam nurodysite rašyti netolygiu ritmu, trumpais ir ilgais sakiniais, įterpiant pokalbio akcentų ir panašių gudrybių;
- tą patį tekstą skirtingi detektoriai gali įvertinti visiškai skirtingai, kadangi kiekviename iš jų įdiegtas savas algoritmas. Vienas gali teigti, kad tekste dirbtinio intelekto yra 0 %, kitas, kad 95 %.
Kam iš tikrųjų naudingi dirbtinio intelekto detektoriai
DI detektoriai atsirado kaip, neva, „objektyvus“ vertinimo įrankis. Tačiau tai yra produktas, kurį kažkas parduoda ir iš to uždirba pinigus. Deja, bet ši istema veikia pardavėjų, o ne tekstų rašytojų interesams.
DI detektorių paslaugos paprastai teikiamos prenumeratos pagrindu: kuo daugiau patikrų, tuo didesnis mokestis. Parduodami ir atnaujinimai, tokie kaip perrašymo įrankiai: tekstas modifikuojamas taip, kad praeitų nurodytą detektorių. Viskas sutalpinama į vieną paslaugą: autorius parašo tekstą, klientas jį patikrina detektoriumi, algoritmas nustato „rizikas“, o sistema iš karto pasiūlo perrašyti. Tai ne kokybės kontrolė – tai mokamas bandymas jaustis ramiau.
Kuo daugiau abejonių, tuo daugiau klientų naudojasi šia paslauga. O kuo daugiau klientų naudojasi paslauga, tuo turtingesni tampa detektorių savininkai. Tikslas – ne išspręsti problemą, bet išlaikyti nuomonę, kad DI detektoriai būtini.
Jeigu atvirai, visa tai primena „raganų medžioklę“, kai tekstų autoriui sunku ar net neįmanoma įrodyti savo nekaltumą. Net jei visas tekstas nuo paties pirmo žodžio iki paskutinio taško parašytas žmogaus, o detektorius „įtaria“, kad prie to prisidėjo dirbtinis intelektas, abejonės šiuo autoriumi jau pasėtos ir laukia įsišaknyti. Bet… norint išsklaidyti abejones reikia… Ko? Teisingai! Reikia detektoriaus.
Ar reikia tekstus tikrinti dirbtinio intelekto detektoriumi?
Į šį klausimą teisingo atsakymo nėra. Papildomi patikros įrankiai gali suteikti daugiau informacijos, tačiau jų rezultatai neturėtų būti laikomi neginčijamu įrodymu, kad tekstą parašė žmogus ar sukūrė dirbtinis intelektas.
Panagrinėkime pagrindines situacijas, kada tikrinimas gali būti naudingas ir kada jo rezultatus reikėtų vertinti atsargiai.
Esate užsakovas ir norite patikrinti autorių
Gavote tekstą ir įtariate, kad dalis jo ar net jis visas parašyta naudojant „ChatGPT“ ar kitą DI įrankį. Ką tokiu atveju daryti?
Nepasitikėti vieno detektoriaus rezultatais. Nepatingėkite patikrinti tekstą dviem ar, kad ir trimis įrankiais. Jei visi trys sutaria, kad tekste daug dirbtinio intelekto, jūs turite svarią priežastį tai aptarti su autoriumi. Jei rezultatai ženkliai skiriasi, pagrindinis kriterijus turėtų būti teksto kokybė, o ne procentinė dalis, kurią rodo detektorius.
Jei tekstas atsako į jūsų tikslinei auditorijai aktualius klausimus, jis yra veiksmingas, net jei dalis jo sugeneruota dirbtiniu intelektu. Bet jei tekstas bendrinis, pilnas tuščiažodžiavimo ir banalybių, yra pagrindo abejoti jo naudingumu, net jei detektorius sako, kad jis 100 % kurtas žmogaus.
Esate autorius ir norite pasitikrinti save
Parašėte tekstą ir norite įsitikinti, kad užsakovui patikrinus jo nerodys kaip kurto dirbtinio intelekto. O, bet, tačiau… Detektorius jūsų tekstą pažymi kaip ne jūsų kūrybą. Npulkite į paniką – nei detektoriaus, nei jūsų kaltės čia nėra. Tiesiog jūsų tekste gana daug dirbtiniam intelektui būdingų konstrukcijų, kurias gali aptikti ne tik detektorius, bet ir daug skaitančio žmogaus akis.
Detektorių naudoti pasitikrinimui – normalu. Jeigu tekste matote didelį dirbtinio intelekto procentą, iš karto galite redaguoti sakinių formuluotes, kad jos skambėtų žmogiškai. Ir taip tol, kol išmoksite pastebėti savo „klaidas“.
Tačiau detektorių paversti galutiniu vertintoju, nėra gera mintis. Vien todėl, kad tekstas gali praeiti visus detektorius, bet skaitant akivaizdžiai matyti, kad jis nenatūralus. Ir priešingai – gyvo autoriaus tekstą gali pažymėti kaip dirbtinio intelekto generuotą vien dėl to, kad autorius rašo sklandžiai ir gramatiškai taisyklingai.
Norite špargalkės? Išmokite rašyti DI taip gerai, kad jums nebereikėtų detektorių. Tai nėra apgavystė. Tai kitoks požiūris į savo darbą.
Ką daryti, jei dirbtinio intelekto detektorius abejoja jūsų tekstu?
Kai tekstai tikrinamas detektoriumi, vertinamas jo „žmogiškumo“ procentas. Ir jeigu tas procentas yra žemas, autorius priverstas teisintis ir perrašyti tekstą, net jeigu šis atsako į užduoties klausimą ir parašytas į temą. Kai kuriais atvejais užsakovas taip nepasitiki rašytoju, kad net imasi ieškoti kito. Juk šis tekstas neišlaikė patikrinimo. Tačiau tiesa ta, kad besąlygiškai pasitikėdamas detektoriaus „nuomone“ užsakovas praranda kokybišką tekstą, savo laiką, o dažnu atveju net ir kūrėją.
Sprendimai, priimami remiantis įrankiu, kuris nesuteikia jokių patikimų rezultatų, nėra racionalūs. Prasmingiau fokusuotis ne į rašymo metodą, bet į rezultatą. Skaitydamas tekstą skaitytojas negalvoja, ar rašydamas autorius naudojo dirbtinį intelektą. Jis žiūri, ar šis tekstas aiškus, ar naudingas, ar atsako į klausimus ir t. t. Visi šie faktoriai ir lemia teksto vertę.
Dirbtinis intelektas yra tiesiog įrankis, kurio pagrindinė užduotis – palengvinti rašytojo darbą. Įrankis neprisiima jokios atsakomybės. Sprendimus priima žmogus. Autorius atsakingas už savo sukurtą tekstą, nepaisant to, ar jį kūrė savo, ar dirbtiniu intelektu.
Kaip atskirti, ar jūsų parašytas tekstas yra geras
Geras tekstas prasideda nuo mąstymo. Pirmiausia reikia perprasti temą, nustatyti pagrindinius teiginius, rasti šaltinius ir patikrinti faktus. Tik tada pagalvoti apie formuluotę. Tekstas yra autoriaus mąstymo atspindys. Ką jis suprato ir kaip sujungė taškus. Jei tekstas veikia, nėra svarbu, kokius įrankius naudojant jis parašytas.
DI gali pagreitinti kūrybinį procesą. Tačiau jis negeba analizuoti užduoties. Jeigu rašytojas perduoda iniciatyvą dirbtiniam intelektui, jis praranda gebėjimą mąstyti, apibendrinti ir išryškinti svarbius dalykus. Mąstymas yra pagrindinė gyvo žmogaus kompetencija. Rašymo įrankis gali būti bet koks, bet už teksto prasmę atsakingas tik žmogus.
Kaip patikrinti tekstus nenaudojant dirbtinio intelekto detektorių
Ar tekstas geras, galima pastebėti gana greitai. Tokį paprastai lengva skaityti. Jis prikausto ir išlaiko skaitytojo dėmesį. Norint tai patikrinti, nereikia jokio detektoriaus – pakanka užduoti kelis klausimus.
- Ar tekstas aiškus? Kiek aiškus bendras teksto turinys ir konkretūs sakiniai bei žodžiai. Jei pastraipą norisi perskaityti dar kartą, tekstui trūksta aiškumo.
- Ar tekstas išsprendžia problemą? Ar jis padeda parduoti produktą, paaiškina jo privalumus, sukuria pasitikėjimą prekės ženklu. O gal jį sudaro tik gražios frazės, kurios nesukelia jokių emocijų ir nedaro jokio poveikio.
- Ar tekstas struktūruotas? Ar jis plaukia aiškia minčių seka. Ar skirtingos potemės atskirtos antraštėmis. Ar skaitytojas supras pagrindinę mintį.
- Ar tekstą lengva skaityti? Ar jis išdėstytas pastraipomis. Ar jame pateikta informacija aiški. Ar jo intonacija pritaikyta tam tikrai auditorijai.
- Ar tekstas sukelia norą pasidalinti? Tai gali atrodyti kaip subjektyvus veiksnys, bet iš tikrųjų tai veikia. Jei perskaičius tekstą kyla noras jį išsaugoti, persiųsti ar aptarti, tai labai gerai. Ir tai patikimiau už bet kokius DI detektorius.
