Prieš kelerius metus faktas, kad tekstų kūrėjai dirbs kartu su dirbtiniu intelektu, būtų nuskambėjęs gana keistai, tiesa? Bet nūdienos realybė tokia, kad DI per kelias sekundes sugeneruoja tinklaraščio straipsnio juodraštį, sugalvoja antraštes, sutrumpina ilgą tekstą, pateikia reklaminio šūkio variantų ar padeda susidėlioti SEO straipsnio struktūrą. Užduotys, kurioms anksčiau reikėdavo mažiausiai valandos, sutrumpėja iki keliolikos minučių.
Viskas būtų lyg ir gerai. Nauja era, naujas pagalbininkas! Kaip toje pasakoje: „Visi gyveno ilgai ir laimingai“. Bet tada… bam! Įdomioji dalis… nuskamba klausimas: jeigu „mašina“ gali parašyti tekstą, kam apskritai reikalingi tekstų kūrėjai?
Tiesa, dirbtinis intelektas keičia tekstų kūrėjų darbą. Tačiau nebūtinai jį atima. Keičiasi užduotys, darbo tempas ir įrankiai. Didesnę reikšmę įgyja gebėjimas atsirinkti informaciją, suprasti auditoriją, suformuluoti mintį, pastebėti DI klaidas ir įrankių sugeneruotą tekstą paversti tokiu, kurį norisi skaityti.
Kitaip tariant, klausimą „Ar DI pakeis tekstų kūrėją?“ verta performuluoti į daug įdomesnį: „Ką tekstų kūrėjas gali padaryti su DI, kad išgautų maksimaliai gerą galutinį rezultatą?“
Dirbtinis intelektas tekstų kūrime – kas pasikeitė?
Tekstų rašymas – gana lengvai prieinama profesija. Nereikia biuro, didžiulės komandos, brangios įrangos. Reikia mokėti rašyti, domėtis naujienomis, rinkti informaciją ir gebėti ją paversti tekstu. Atsiradus dirbtinio intelekto įrankiams į šią rinką įžengti tapo dar paprasčiau. Galima tiesiog atsidaryti „ChatGPT“, parašyti kelias eilutes ir per kelias sekundes gauti tekstą. Galbūt ne gerą. Galbūt net nelabai vykusį. Bet kažką vis tiek pavyks sukurpti.
Šie pokyčiai pakeitė ir klientų lūkesčius. Jei anksčiau tekstui sukurti prireikdavo kelių valandų, dabar klientas gali paklausti: kodėl rašytojas vis dar užtrunka tiek ilgai? Juk yra DI.
Va čia ir išryškėja esminis skirtumas tarp „mašinos“ sugeneruoto teksto ir gero teksto. DI gali labai greitai sukurti puikų juodraštį. Tačiau geram galutiniam rezultatui reikia suprasti:
- kam skirtas tekstas;
- ko žmogus ieško;
- kokia informacija jam svarbi;
- kas skamba dirbtinai;
- kur trūksta konkretaus pavyzdžio;
- ką galima išmesti;
- ką verta aprašyti plačiau, o kur pakanka kelių žodžių.
Vienu metu reikia galvoti ir apie žmogų, ir apie paiešką. Apie turinį ir verslo tikslą. Nepakanka tik sugeneruoti pastraipą.
Kas yra DI pagrįstas tekstų rašymas?
Dirbtiniu intelektu pagrįstas tekstų rašymas – tai DI įrankio panaudojimas tekstų kūrimo procese. Bet nebūtinai reiškia, kad žmogus iš karto paskelbia gautą tekstą.
Dirbtinį intelektą galima naudoti skirtinguose darbo etapuose: ieškant temų, sudarant straipsnio planą, perrašant sakinius, sutrumpinant ar praplečiant pastraipą, generuojant antraščių variantus ar ieškant logikos spragų. DI gali apdoroti didelius informacijos kiekius, atpažinti kalbos struktūras ir pagal pateiktą užduotį sugeneruoti tekstą. Tačiau nereiškia, kad pateikta informacija automatiškai yra teisinga. Tekstų kūrėjui reikia patikrinti skaičius, datas, pavadinimus ir kitus faktus. Ypač, kai rašoma medicinos, teisės, finansų, technologijų temomis ar produktų charakteristikos.
Kodėl tekstų kūrėjui reikalingas dirbtinis intelektas?
Dirbtinis intelektas kūrybinį procesą gerokai supaprastino. Tuščias lapas nebeatrodo toks tuščias. DI galima paprašyti pateikti 20 galimų straipsnio kampų, išskirti klausimus, kuriuos apie produktą užduotų potencialus klientas, ar padėti pažvelgti į temą iš kitos pusės.
Tačiau už šio paprastumo slypi šioks toks pavojus. DI paprastai pateikia tai, kas logiška, nuspėjama ir net akivaizdu. Jeigu visą mąstymą perduosime įrankiui, ilgainiui ir patys galime rinktis saugiausius variantus. O geras tekstas ne visada turi būti saugus ir nuspėjamas. Jį gali atšviežinti netikėta asociacija, asmeninis prisiminimas, reali patirtis ar kažkas tokio, kas yra žmogiška. Todėl DI verta naudoti kaip pagalbininką, o ne kaip žmogaus mąstymo pakaitalą.
DI gali padėti rinkti informaciją
Įsivaizduokite situaciją: jums reikia sukurti straipsnį apie orchidėjų priežiūrą. Jeigu apie orchidėjas nieko neišmanote, pirmiausia reikia atlikti tyrimą. Galima peržiūrėti patikimus sodininkystės šaltinius, specialistų rekomendacijas, augalų priežiūros instrukcijas ir klausimus, kuriuos užduoda šiuos augalus auginantys žmonės. DI šiame etape labai praverčia, nes gali susisteminti informaciją, išskirti temas ir suformuluoti klausimus tolesniam tyrimui. Tačiau svarbu jausti skirtumą tarp:
„Padėk man suprasti ir išsiaiškinti temą“
ir
„Parašyk man straipsnį, kurį iš karto įkelsiu į svetainę“.
Pirmuoju atveju dirbtinis intelektas naudojamas kaip darbo įrankis. Antruoju labai lengva gauti dar vieną bendrinį tekstą, kuriame daug žodžių, bet mažai tikros vertės.
DI padeda generuoti tekstų idėjas
Neretai rašytojai susiduria su kūrybine problemėle – nežino, apie ką rašyti. Šiame etape DI gali pasitarnauti kaip puikus minčių generatorius. Tarkime, reikia turinio įmonei, prekiaujančiai ergonomiškais biuro baldais. Rašytojas DI įrankiui gali pateikti klausimus:
- su kokiomis problemomis susiduria darbuotojai, kurie dirba sėdimą darbą;
- kokius klausimus apie darbo vietą žmonės užduoda prieš pirkdami stalą;
- dažniausios klaidos renkantis biuro kėdę;
- ką rinktis žmogui, kuris įsirengia namų biurą;
- ką rinktis įmonės vadovui, perkančiam baldus 30 darbuotojų.
Su DI galima generuoti idėjas ir užduoti geresnius klausimus. O geresni klausimai nuveda prie geresnio turinio.
Bet galutinę temą reikia pasirinkti rašytojui, nes ne visos įrankio pasiūlytos temos vienodai naudingos konkrečiai auditorijai ar verslui.
Dirbtinis intelektas padeda kurti straipsnio struktūrą
DI gali sudėlioti:
- H1 – pagrindinę temą;
- H2 – didesnius temos blokus;
- H3 – konkretesnius klausimus.
Vis dėlto pateiktos struktūros nereikėtų priimti kaip galutinės. Jeigu įrankis pasiūlo dešimt vienodo svorio skyrių, tekstas gali tapti per sunkus. Jei kiekviena pastraipa baigiasi panašia išvada, skaityti tokį straipsnį nuobodu.
Žmogaus akis pagauna tai, ko algoritmas gali nepastebėti. Vienai temai reikia daugiau erdvės, kitai pakanka kelių sakinių. Kai kur galima naudoti sąrašus, o kitas mintis geriau praplėsti pavyzdžiais. Geras straipsnis nėra sandėlis, į kurį reikia sukrauti visą surinktą informaciją. Tekstas turi būti gyvas.
DI pateiktus faktus būtina tikrinti
Dirbtinis intelektas „mėgsta“ pateikti sklandžiai skambantį, įtikinamą, tačiau neegzistuojantį faktą. Su tuo teko susidurti ir man pačiai, kai rengiau turinį vienai kelionių agentūrai.
Rašant apie Italiją, paprašiau DI surinkti informaciją apie kelionės kryptis ir įdomesnes vietoves. Tarp pateiktų atsakymų pastebėjau „Dolina Tempu“. Jeigu būčiau aklai pasikliovusi įrankio atsakymu, šią vietovę galėjau ramiai įtraukti į straipsnį kaip Italijos kalnų slėnį, apie kurį tiesiog nieko negirdėjau. Buvo pavadinimas, vietovės aprašymas ir net istorija skambėjo lyg paimta iš kelionių gido.
Tik pradėjusi tikrinti informaciją supratau, kad čia kažkas ne taip. Patikimuose šaltiniuose tokios vietovės rasti nepavyko. Dar šiek tiek pasigilinus paaiškėjo, kad „Dolinos Tempu“ Italijoje nėra. Yra toks „Tempės slėnis“, ir jis randasi kažkur Graikijoje.
Šis nutikimas man labai aiškiai parodė, kad gražiai ir įtikinamai parašytas DI atsakymas toli gražu nėra tikras faktas. Pokalbių robotas gali suklysti, supainioti faktus, netiksliai interpretuoti informaciją ar pateikti neegzistuojantį pavadinimą. Dirbtinio intelekto atsakymus reikia vertinti kaip pradinę medžiagą, o konkrečius faktus, skaičius, datas, vietovardžius ar citatas patikrinti prieš jiems atsiduriant galutiniame tekste.
Ką tekstų kūrėjas gali padaryti geriau nei DI?
Dirbtinis intelektas moka rašyti. Šį faktą paneigti sunku. Tačiau „moka rašyti“ ir „moka rašyti būtent tai, ko reikia konkrečiam žmogui“ yra du skirtingi dalykai.
Tekstų kūrėjas gali pasidalinti savo patirtimi, įžvalgomis, interpretacijomis ir patarimais. Jis gali pastebėti, kad produkto aprašymas techniškai tikslus, bet skamba lyg parašytas gamintojo katalogui, o ne gyvam žmogui, kuris renkasi prekę. Rašytojas gali pajusti, kada tekstas per stipriai nugludintas, ir pridėti jam trūkstamo šarmo. O svarbiausia – gali pasakyti „ne“ netikslumams, klaidingai informacijai ir „išsigalvojimams“.
Žmogaus patirtis ir DI sugeneruotas tekstas
DI kalbos modeliai atpažįsta kalbos dėsningumus ir pagal pateiktą kontekstą generuoja tikėtiną tęsinį. Todėl jų sukurtas tekstas dažnai skamba sklandžiai. Bet sklandu ne visada originalu.
Galima dešimt kartų DI įrankio prašyti sugeneruoti tekstą ta pačia tema. Jis sukurs dešimt skirtingų tekstų, tačiau juose gali kartotis panašios frazės:
- „Svarbu atkreipti dėmesį…“;
- „Verta paminėti…“;
- „Šiuolaikiniame pasaulyje…“;
- „Ne paslaptis, kad…“.
Tad tekstų kūrėjui tenka svarbi užduotis – pastebėti ir atsirinkti, ką verta palikti. Ar šis sakinys skamba taip, kaip kalbėtų žmogus? Šitą gal galima sutrumpinti? Šis žodis tikrai reikalingas? O gal šitas sakinys tiesiog užpildo vietą, nepasakydamas nieko konkretaus?
